Didžiosios Britanijos socialinės istorijos, darbininkų judėjimo ir pilietinio pasipriešinimo metraščiuose įrašyta viena ryškiausių ir įsimintiniausių solidarumo akcijų. Šiaurės Anglijos pramoniniame mieste Jarou prasidėjo garsusis Jarou žygis (Jarrow March), kurio metu šimtai bedarbių darbininkų leidosi į ilgaamę kelionę pėsčiomis tiesiai į šalies sostinę, reikalaudami vyriausybės dėmesio ir pagalbos ekonominės krizės nualintam regionui.

Kelionė pėsčiomis per tarpukario sunkmetį

1936 metų spalio 5 dieną 200 kruopščiai atrinktų ir drausmingų darbininkų, vadovaujamų vietos profsąjungų lyderių bei miesto tarybos narių, išsirikiavo į beveik 500 kilometrų kelionę iki pat Londono. Šios taikios protesto akcijos priežastis buvo gilus ir visuotinis skurdas, kilęs po to, kai regiono ekonomikos pagrindas – pagrindinė ir milžiniška laivų statykla – buvo uždaryta, paliekant beveik visą darbingą miestelio gyventojų populiaciją be jokių pragyvenimo šaltinių. Žygis tapo galingu darbininkų solidarumo, orumo ir socialinio teisingumo siekio simboliu.

Visuomeninis rezonansas ir politinis atgarsis

Nors tuometinė Didžiosios Britanijos vyriausybė ir oficialus parlamentas iš pradžių laikėsi šaltos pozicijos bei tiesiogiai nepatenkino žygeivių reikalavimų, pats Jarou žygis sulaukė neįtikėtinos paprastų šalies gyventojų paramos. Pakeliui praeinamuose miesteliuose žmonės darbininkams dalijo maistą, teikė nakvynę ir palaikė moraline prasme, todėl šis žygis amžiams išliko kaip etaloninis pilietinio nepaklusnumo ir kovos už socialines teises pavyzdys.

💡 Įdomus faktas:

Žygeiviai kelionės metu nešė specialiai tam sukurtą didelę peticiją odiniame dėkle, kurioje buvo išdėstyti konkrečius prašymai atgaivinti pramonę regionas, tačiau pasiekus Londoną vyriausybė atsisakė ją netgi oficialiai priimti parlamentinėje sesijoje, taip sukeldama dar didesnį visuomenės pasipiktinimą valdžios abejingumu.