Tą dieną Prancūzijos karinio laivyno kreiseris „Jeanne d'Arc“ ir kiti laivai baigė sėkmingą evakuaciją, išgelbėdami daugiau nei 4 000 armėnų pabėgėlių, kurie beveik du mėnesius narsiai gynėsi nuo Osmanų imperijos kariuomenės ant Musos kalno šlaitų. Šis humanitarinis žingsnis tapo vienu retų ir sėkmingų pavyzdžių Pirmojo pasaulinio karo metais, kai civiliams pavyko ištrūkti iš gniaužtų per prasidedantį armėnų genocidą.

Epinė gynyba virš jūros

Kai 1915 m. vasarą Osmanų valdžia įsakė deportuoti vietos armėnų kaimų gyventojus, keli tūkstančiai žmonių nusprendė nesipriešinti pasyviai – jie pasitraukė į sunkiai prieinamą Musos kalno masyvą netoli Viduržemio jūros pakrantės. Vadovaujami vietos lyderių, vyrai iš savadarbių ginklų ir užgrobtos amunicijos organizavo gynybą, atmušdami kelis reguliarios kariuomenės šturmus ir iškėlę didelę baltą vėliavą su raudonu kryžiumi, kad ją pastebėtų pro šalį plaukiantys sąjungininkų laivai.

Istorinis pėdsakas ir atmintis

Prancūzų jūrininkai pamatė pagalbos signalą ir evakuavo išsekusius, bet nepalūžusius žmones į Port Saidą Egipte. Ši narsos ir išlikimo istorija vėliau įkvėpė austrų rašytoją Franzą Werfelį sukurti pasaulinio garso romaną „Musos kalno keturiasdešimt dienų“.

💡 Įdomus faktas: Gynybos metu armėnai išradingai naudojo viską, ką turėjo po ranka – netgi gamino paraką iš vietinių augalų ir sprogstamųjų medžiagų likučių, kad galėtų pratęsti savo pasipriešinimą, o kalno viršūnėje palaikė nuolatinį laužų budėjimą, kad naktį pritrauktų laivų dėmesį.