Šaltojo karo aušroje atominių technologijų pažangą aptemdo pirmoji didelio masto branduolinė nelaimė Vakarų pasaulyje. Anglijos šiaurės vakaruose įsiplieskia gaisras Vindskalo plutonio gamybos reaktoriuje, į atmosferą išmesdamas pavojingus radioaktyviųjų medžiagų debesis.

Nelaimė reaktoriuje ir uždelstas atsakas

1957 metų spalio 10 dieną viename iš Vindskalo branduolinio komplekso reaktorių, skirtų plutoniui branduoliniam ginklui gaminti, kilęs perkaitimas sukėlė grafito bloko gaisrą. Degantis reaktorius kelias dienas nekontroliuojamai skleidė radiaciją, o tuometinė vyriausybė stengėsi informaciją apie nelaimę kuo ilgiau nuslėpti nuo visuomenės, baimindamasi panikos ir smūgio šalies karinei reputacijai. Radiacijos išmetimas labiausiai paveikė aplinkinius pieno ūkius, iš kurių toksiškas pienas buvo naikinamas savaitėmis.

Pasekmės pasaulinei pramonei ir saugumui

Ši avarija (įvertinta 5-uoju lygiu pagal Tarptautinę branduolinių įvykių skalę – INES) tapo rimtu perspėjimu branduolinę energiją vystančioms valstybėms. Ji privertė iš esmės sugriežtinti reaktorių priežiūros standartus, sukurti efektyvesnes radiacinio monitoringo sistemas ir permąstyti atominės energetikos saugumo filosofiją.

💡 Įdomus faktas:

Katastrofos mastą pavyko suvaldyti tik tuometiniam vyriausiajam fizikai Džonui Kokroftui (John Cockcroft) ir komandai pasiryžus rizikingam žingsniui – reaktorių pavyko užgesinti panaudojant vandenį bei specialias priemones, o pats radioaktyvusis pienas buvo masiniu būdu išpilamas, siekiant apsaugoti gyventojus nuo užterštumo.