Viduramžių Viduržemio jūros regiono religinių santykių ir architektūros istorijoje įvyko didžiulį atgarsį sukėlęs įvykis, pakeitęs krikščionių ir musulmonų santykių dinamiką. Fatimidų dinastijos kalifo al Hakimo bi Amro Alacho (al-Hakim bi-Amr Allah) nurodymu spalio 18 dieną Jeruzalėje buvo pradėta naikinti Kristaus Kapo basilika – svarbiausia krikščionybės šventovė.

Religinė politika ir griovimo įsakymas

XI a. pradžioje Fatimidų kalifate, valdžiusiame Šiaurės Afriką ir Levantą, sustiprėjo religinis radikalizmas. Kalifas al Hakimas bi Amras Alachas, nukrypdamas nuo ankstesnės santykinės tolerancijos politikos kitatikių atžvilgiu, išleido virtinę griežtų dekretų prieš krikščionis bei judėjus. 1009 m. rudenį kalifo įsakymu vietos valdytojui buvo pavesta griaunamuoju būdu sunaikinti IV a. imperatoriaus Konstantino Didžiojo (Constantinus) ir jo motinos Helenos (Helena) įkurtą kompleksą. Liudininkų teigimu, kalifo pasiųsti darbininkai pamatais bei kūjais sulygino su žeme Šventojo Kapo rotondą, iškirto uoloje iškaltą kapavietę ir išgrobstė brangenybes.

Pasaulinės pasekmės ir kryžiaus žygių prielaidos

Šventovės sugriovimas sukėlė gilią humanitarinę ir dvasinę krizę Rytų krikščionių bendruomenėse bei nutraukė piligrimystės srautus iš Europos. Šis įvykis stipriai sukrėtė Vakarų Europą: žinios apie bazilikos sunaikinimą skatino antiislamiškas nuotaikas ir Vakarų krikščionijoje suformavo vaizdinį apie tiesioginę grėsmę krikščioniškosioms šventvietėms. Nors po al Hakimo bi Amro Alacho mirties Fatimidų valdovai leido Bizantijos imperijai iš dalies restauruoti šventovę, būtent 1009 m. katastrofa tapo vienu pagrindinių ideologinių katalizatorių, po devynių dešimtmečių sutelkusių Vakarų Europą Pirmajam kryžiaus žygiui.

💡 Įdomus faktas:

Naikinant kapavietės uolą, statybininkai naudojosi ugnimi ir šaltu actu, kad kalkakmenis suskiltų, tačiau uolos pagrindas išliko iš dalies nepažeistas. Kalifo įsakymu iš sugriautos bazilikos medžiagų vėliau buvo statomos mečetės bei administraciniai pastatai.