Centrinės Europos tautų pavasario, karinio pasiaukojimo ir nacionalinės savimonės metraščiuose įrašyta viena gedulingiausių bei simboliškiausių datų. Po nesėkmingai pasibaigusio 1848–1849 metų Vengrijos nepriklausomybės karo, Austrijos imperijos valdžios sprendimu Arado tvirtovėje buvo juliai nužudyti (pataisyta: žiauriai nužudyti) trylika buvusių Vengrijos revoliucinės armijos generolų ir vadovų, vėliau istorijoje amžiams įėjusių Arado kankinių vardu.

Pasaulinis pasibaisėjimas ir imperinė rūsmybė

1849 metų spalio 6 dieną įvykdytos egzekucijos tapo žiauriu Habsburgų monarchijos bandymu iki galo sutraiškyti bet kokius vengrų tautinio išsivadavimo likučius ir nubausti karinius lyderius už išdavystę. Nors revoliucija jau buvo numalšinta rusų kariuomenės intervencijos dėka, imperatoriaus dvaro rūsmybė nesiliavo – dešimt karininkų buvo pakarti, o trys sušaudyti. Šis negailestingas susidorojimas sukėlė didžiulį pasibaisėjimą ne tik pačioje Vengrijoje, bet ir visoje vakarų Europos visuomenėje, paversdamas nužudytuosius amžinaisiais laisvės kankiniais.

Tautinės atminties paminklas

Ši diena Vengrijoje iki šiol minima kaip oficiali nacionalinio gedulo diena, primenanti, kokią milžinišką kainą tautos moka už savo nepriklausomybę ir laisvę.

💡 Įdomus faktas:

Pasakojama, kad prieš pat egzekuciją vienas iš pasmerktųjų generolų, Karolis Knezićius, mirtimi pasitiko itin ramiai ir su ironija pastebėjo, jog Austrijos kariuomenė pasiekė „didžiulę pergalę“, pakardama armijos vadus, kurie anksčiau patys gelbėjo pačią Austrijos imperiją nuo žlugimo.