Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje Azijos valstybių kosminės programos įgijo spartų pagreitį, išplėsdamos tarptautinį geopolitinį bei mokslinį bendradarbiavimą kosmoso tyrimų srityje. Iš Satisho Dhawano (Satish Dhawan) kosmodromo Sriharikotoje (Sriharikota) spalio 22 dieną Indijos kosmoso tyrimų organizacija (ISRO) sėkmingai paleido raketą-nešėją PSLV-C11 su pirmąja šalies bepilote Mėnulio misija „Chandrayaan-1“.

Techniniai uždaviniai ir mineraloginiai tyrimai

Pagrindinis „Chandrayaan-1“ misijos tikslas buvo sukurti trispalvį didelės raiškos Mėnulio paviršiaus žemėlapį ir atlikti nuodugnią mineraloginę bei cheminę planetos palydovo sudėties analizę. Palydovas gabeno maždaug vienuolika mokslinių prietaisų, sukurtų tiek pačių Indijos inžinierių, tiek bendradarbiaujant su Europos kosmoso agentūra ir NASA, kas pademonstravo aukštą šalies mokslo integraciją.

Vandens molekulių aptikimas ir ilgalaikė reikšmė

Vienas svarbiausių misijos rezultatų tapo Mėnulio paviršiuje bei jo regolite užfiksuoti aiškūs vandens molekulių ir hidroksilo grupių pėdsakai. Šis atradimas iš esmės pakeitė iki tol vyravusias prielaidas apie visišką Mėnulio grunto sausumą ir suteikė naują impulsą planuojamoms ateities pilotuojamoms misijoms bei Mėnulio bazių kūrimo projektams.

💡 Įdomus faktas:

Kartu su Mėnulio orbitoje likusiu aparatu misija gabeno ir specialų Mėnulio smūginį zondą, kuris atsiskyrė ir tyčia nukrito Mėnulio pietų poliaus regione, iškeldamas dulkėto grunto debesį ir leisdamas spektrometrams užfiksuoti vandens pėdsakus dar iki paties aparato sudužimo.