Pietų Afrikos Sąjungos parlamentas po dramatiškų ir įtemptų politinių ginčų priėmė istorinį sprendimą oficialiai paskelbti karą nacistinei Vokietijai. Šis žingsnis nutraukė šalį ilgai kamavusį politinį dvilypumą ir užtikrino, kad Britų imperijos dominija solidarizuotųsi su Didžiąja Britanija jos kovoje prieš Ašies galybes.

Vyriausybės krizė ir ministrų pirmininkų kaita

Paskelbti karą Vokietijai tapo įmanoma tik po to, kai ilgamečio ministro pirmininko J. B. M. Hertzogo neutralumo šalininkų pozicija parlamente patyrė pralaimėjimą. J. B. M. Hertzogas pasisakė už neutralumą arba glaudesnius ryšius su Vokietija, tačiau jo siūlymą atmetė parlamentinė dauguma, palaikiusi generolą Janą Smutsą. Po šio balsavimo J. Smutsas sudarė naują vyriausybę ir nedelsdamas oficialiai įvykdė karo paskelbimą, perorientuodamas šalį į aktyvų dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare.

Strateginė Afrikos reikšmė ir karinė mobilizacija

Pietų Afrikos Sąjungos įsitraukimas į karą turėjo milžinišką strateginę reikšmę visam Afrikos žemynui ir Sąjungininkų pajėgoms. Šalis valdė itin svarbius jūrų kelius aplink Gerosios Vilties kyšulį, saugančius laivybą tarp Europos, Azijos ir Australijos. Nors šalies visuomenė buvo smarkiai susiskaldziusi dėl dalyvavimo Europos kare, vyriausybė pradėjo skubią kariuomenės mobilizaciją ir pasirengimą gynybai.

Ši diena tapo lemiamu lūžiu Pietų Afrikos politinėje istorijoje, įtraukusiu valstybę į pasaulinį konfliktą, kuris neatpažįstamai pakeitė šalies geopolitinį vaidmenį.

Įdomus faktas: Nors oficialiai paskelbta karo padėtis, Pietų Afrikos Sąjunga susidūrė su didžiuliu vidaus pasipriešinimu – šalyje veikusios radikalios afrikanerių organizacijos, tokios kaip Ossewabrandwag, aktyviai sabotavo karinius ispanus, o dalis gyventojų atvirai simpatizavo Vokietijai, todėl šalis Antrajame pasauliniame kare kariavo pasitelkdama išskirtinai savanorių karines pajėgas.