Šaltojo karo pabaigos procesai ir tarptautinės įtampos mažinimas sulaukė aukščiausio tarptautinio įvertinimo. Norvegijos Nobelio komitetas (Det Norske Nobelkomité) spalio 15 dieną paskelbia, kad 1990 m. Nobelio taikos premija skiriama Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui (Mikhail Gorbachev) už jo lemiamą vaidmenį taikos procese, pakeitusiame Rytų ir Vakarų santykius.

Persitvarkymo politika ir tarptautiniai susitarimai

Nobelio komitetas savo sprendimą grindė M. Gorbačiovo inicijuotomis vidaus reformomis – viešumo (glasnost) ir persitvarkymo (perestroika) politika – bei jo užsienio politikos kryptimi, leidusia taikiai pasitraukti komunistiniams režimams Vidurio ir Rytų Europoje 1989 metais. Taip pat buvo išskirtas jo indėlis pasirašant Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty) su JAV bei sovietų kariuomenės išvedimas iš Afganistano.

Vertinimų nevienareikšmiškumas

Premijos skyrimas sukėlė dvejopą reakciją pasaulyje. Vakarų valstybėse sprendimas sutiktas palankiai, pabrėžiant ginklavimosi varžybų pristabdymą ir Berlyno sienos griūtį. Tačiau pačioje SSRS bei nepriklausomybės siekiančiose Baltijos respublikose vertinimai buvo nevienareikšmiai: šalies viduje gilėjo ekonominė krizė, o Baltijos šalyse Gorbačiovo administracija taikė ekonominę blokadą bei karinės jėgos spaudimą, išsiliejusį į vėlesnius 1991 m. sausio įvykius.

💡 Įdomus faktas:

M. Gorbačiovas negalėjo asmeniškai atvykti į oficialią premijos įteikimo ceremoniją Osle 1990 m. gruodžio 10 d. dėl itin įtemptos politinės situacijos ir krizių Sovietų Sąjungoje. Jo vardu Nobelio paskaitą ir apdovanojimą atsiėmė SSRS užsienio reikalų ministro pavaduotojas Anatolijus Kovaliovas (Anatoly Kovalev).