Baltų genčių istorijoje užfiksuotas vienas didžiausių ir reikšmingiausių karinių triumfų – žemaičių ir žiemgalių jungtinės pajėgos ginkluotame susirėmime visiškai sutriuškino į šiaurės žemes įsiveržusį Kalavijuočių ordiną. Ši pergalė ne tik sustabdė ordino ekspansiją į Lietuvą, bet ir lėmė visos Livonijos konfederacijos griūtį bei pertvarką.

Lemtingas susirėmimas pelkėse

1236 metų rugsėjo 22 dieną Kalavijuočių ordino magistro Volkvino vadovaujama kariuomenė, papildyta kryžininkais iš Vakarų ir Vassalo pajėgomis, traukdamasi po žygio į Žemaitiją, buvo priversta stoti į mūšį netoli dabartinių Šiaulių (arba Joniškio) apylinkių. Klampioje vietovėje sunkiai ginkluoti riteriai prarado savo pagrindinį pranašumą – kavalerijos smūgiamąją jėgą. Tuo pasinaudoję lengviau ginkluoti vietiniai žemaičiai ir žiemgalių pulkai surengė triuškinamą kontrataką.

Istorinė reikšmė regione

Mūšio metu žuvo pats ordino magistras ir didelė dalis riterių. Ši katastrofa sugriovė Kalavijuočių ordino karinę galybę, o tai vėliau lėmė jo prijungimą prie Vokiečių ordino ir tapimą Livonijos ordinu.

💡 Įdomus faktas:

Saulės mūšio išvakarėse ordino vadovybė nepaklausė vietinių lietuvių kilmės sąjungininkų perspėjimų pulti kitą dieną, o patys kariai nenorėjo kovoti pelkėtoje vietovėje, kas ir nulemė pražūtingą baigtį.