Ilgametis nepriklausomybės karas peržengia Škotijos sienas ir smogiamuoju smūgiu supurto pačią Angliją. Škotijos karalius Robertas Brusas Old Bailando mūšyje vėl sutriuškina Anglijos karaliaus Eduardo II pajėgas, priversdamas anglų monarchą bėgti iš mūšio lauko ir atverdamas kelią teisiniam Škotijos suvereniteto pripažinimui.

Strateginis įsiveržimas ir taktikos triumfas

Atsakydamas į nesėkmingą Eduardo II žygį į Škotiją, kurio metu anglų kariuomenė buvo išvarginta škotų taikytos „išdegintos žemės“ taktikos, Robertas Brusas perėmė iniciatyvą ir surengė žaibišką atsakomąjį puolimą giliai Jorkšyro žemėse. 1322 m. spalio 14 d. anglų pajėgos užėmė stiprią gynybinę poziciją ant kalvos netoli Rivo abatijos (Rievaulx Abbey). Matydamas, kad tiesioginis šturmas pareikalaus pernelyg didelių aukų, Robertas Brusas panaudojo netikėtą manevrą: kol pagrindinės pajėgos kaustė priešą pakalnėje, kalniečių dalinys slapta užkopė uolėtu šlaitu ir smogė anglų užnugariui.

Pasekmės ir kelias į taiką

Netikėta ataka sukėlė visišką sumaištį anglų gretose. Karalius Eduardas II, palikęs savo asmeninius daiktus, karūną bei valstybės iždą Rivo abatijoje, buvo priverstas gėdingai trauktis į Jorką. Pergalė Old Bailando mūšyje galutinai palaužė Anglijos karūnos ambicijas kariniu būdu pavergti kaimyninę šalį. Po šio pralaimėjimo Eduardas II buvo priverstas pasirašyti paliaubas, o vėliau tai paklojo tvirtus pamatus 1328 m. Edinburgo–Nortamptono sutarčiai, kuria Anglija oficialiai pripažino visapusišką Škotijos nepriklausomybę ir Roberto Bruso karališkąjį titulą.

💡 Įdomus faktas:

Šio mūšio metu į škotų nelaisvę pateko vienas įtakingiausių Prancūzijos riterių – Žanas de Bretanė (Jean de Bretagne), Ričmondo grafas. Robertas Brusas jį laikė įkaitu trejus metus, kol gavo milžinišką išpirką, dar labiau susilpninusią Anglijos finansinius išteklius.