XX amžiaus antrosios pusės tarptautinės humanitarinės veiklos ir visuomenės istorijoje įvyko reikšmingas įvykis, atkreipęs pasaulio dėmesį į skurdo mažinimą bei žmogaus orumo gynimą. Norvegijos Nobelio komitetas Osle spalio 17 dieną oficialiai paskelbė skiriantis 1979 metų Nobelio taikos premiją albanų kilmės katalikų vienuolei Motinai Teresei (Mother Teresa) už jos pasiaukojamą darbą padedant kenčiantiems žmonėms.

Humanitarinė misija Kalkutoje ir vienuolijos plėtra

Anjezë Gonxhe Bojaxhiu, vėliau priėmusi Motinos Teresės vardą, gimė Skopyje (Skopje), o 1928 m. išvyko į Indiją. 1950 m. Kalkutoje (Kolkata) ji įkūrė Dievo Meilės Misionierių seserų kongregaciją, skirtą padėti patiems skurdžiausiems, sergantiems bei apleistiems visuomenės nariams. Jos įkurti globos namai, tokie kaip „Nirmal Hriday“ sergantiesiems nepagydomomis ligomis ir „Shishu Bhavan“ apleistiems vaikams, tapo pavyzdiniu nesavanaudiškos humanitarinės pagalbos modeliu, per kelerius dešimtmečius išplitusiu dešimtyse pasaulio valstybių.

Nobelio komiteto įvertinimas ir visuomeninis poveikis

Savo sprendime Norvegijos Nobelio komitetas akcentavo, kad Motina Teresė savo veikla tiesė tiltus tarp turtingųjų ir skurdžiausių tautų, įrodydama, jog kova su skurdu ir kančia yra pamatinė prielaida taikai pasaulyje išsaugoti. Priimdama apdovanojimą, Motina Teresė atsisakė tradicinio iškilmingo banketo, o jam skirtas lėšas nurodė nukreipti tūkstančių Kalkutos skurdžių maitinimui. Šis įvertinimas paskatino tarptautinę bendruomenę bei nevyriausybines organizacijas aktyviau prisidėti prie globalių humanitarinių krizių sprendimo.

💡 Įdomus faktas:

Nobelio taikos premijos piniginį prizą, kurio vertė tuo metu siekė maždaug 192 000 JAV dolerių, Motina Teresė pilna apimtimi pervedė savo įkurtai organizacijai, kad būtų finansuojama benamių ir raupsais sergančiųjų globa Indijoje. Ji pareiškė, kad materialūs apdovanojimai turi vertę tik tiek, kiek jie tiesiogiai pasitarnauja kenčiantiems žmonėms.