Šaltojo karo tarptautinėje sistemoje ir branduolinės ginkluotės raidoje prasidėjo Azijos Didžiosios valstybės geopolitinio statuso įtvirtinimo etapas. Kinijos Tautos Respublikos atominės energijos bei karinės pramonės struktūros spalio 16 dieną Lop Nuro poligone sėkmingai įvykdė pirmąjį šalies branduolinio ginklo bandymą (slaptas projektas „596“).

Mokslinė-techninė raida ir santykių su SSRS pablogėjimas

Kinijos branduolinė programa buvo pradėta 1955 m., kai šalies vadovas Mao Dzedongas (Mao Zedong) kartu su Kinijos komunistų partijos vadovybe priėmė sprendimą sukurti nepriklausomą branduolinio atgrasymo skydą. Pradiniame etape programai techninę paramą teikė Sovietų Sąjunga, tačiau po ideologinių nesutarimų ir SSRS bei Kinijos santykių pablogėjimo 1959 m., sovietų specialistai buvo atšaukti. Nepaisydami ekonominių sunkumų bei tarptautinės izoliacijos, Kinijos mokslininkai, vadovaujami branduolinės programos vadovo Nie Rongzheno (Nie Rongzhen) bei fiziko Qian Xueseno (Qian Xuesen), savarankiškai užbaigė urano-235 sodrinimo bei implozinio tipo užtaiso kūrimo darbus.

Strateginė reikšmė ir geopolitinės pasekmės

Bandymo metu atliktas 22 kilotonų trotylo ekvivalento sprogimas specialiame bokšte sumontuotame įrenginyje padarė Kiniją penktąja pasaulio branduoline valstybe – po JAV, SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Iškart po bandymo Kinijos vyriausybė paskelbė oficialią doktriną, kad šalis niekada pirmoji nepanaudos branduolinio ginklo. Šis įvykis iš esmės pakeitė Rytų Azijos bei viso pasaulio galios balansą Šaltojo karo metais, pademonstruodamas Kinijos technologinį savarankiškumą ir paskatindamas vėlesnį vandenilinės bombos sukūrimą 1967 m.

💡 Įdomus faktas:

Kinijos atominės bombos projekto pavadinimas „596“ buvo pasirinktas kaip nuoroda į 1959 m. birželio mėnesį, kai SSRS officially atsisakė perduoti Kinijai branduolinio ginklo pavyzdžius bei brėžinius. Kinijos mokslininkai šią datą pavertė simboliniu įsipareigojimu įrodyti, kad šalis gali sukurti atominę bombą be išorės pagalbos.