Galingos valstybės galutinai izoliavo buvusį Prancūzijos imperatorių tolimajame Atlante. Po pralaimėjimo Vaterlo mūšyje (Bataille de Waterloo) ir pakartotinio atsisakymo nuo sosto, Napoleonas Bonapartas (Napoléon Bonaparte) spalio 15 dieną britų karo laivu HMS „Northumberland“ atvyksta į Šv. Elenos salą, pradėdamas šešerius metus trukusią tremtį iki savo mirties 1821 m.

Sąjungininkų sprendimas ir izoliacija

Po trumpo sugrįžimo į valdžią (Šimto dienų laikotarpio) Napoleonas pasidavė Didžiosios Britanijos karinio laivyno pajėgoms prie Rošforo (Rochefort). Mokydamasi iš ankstesnės klaidos, kai 1815 m. pradžioje Napoleonas sėkmingai pabėgo iš Elbos salos (Isola d'Elba) Viduržemio jūroje, Septintoji koalicija (Seventh Coalition) nusprendė išsiųsti jį į vieną atokiausių planetos vietų – vulkaninės kilmės Šv. Elenos salą, esančią pietinėje Atlanto vandenyno dalyje, daugiau nei 1 800 kilometrų nuo artimiausio Afrikos kranto.

Buitis ir paskutiniai gyvenimo metai

Kartu su Napoleonu į salą atvyko nedidelė palyda: prancūzų karininkai, tarp kurių buvo generolas Henri-Gatien Bertrand'as (Henri-Gatien Bertrand), Charles’is Tristanas de Montholonas (Charles-Tristan de Montholon) bei dienoraštininkas Emmanuelis de Las Cases (Emmanuel de Las Cases). Buvęs imperatorius iš pradžių apsistojo „Briars“ sodyboje, o vėliau buvo perkeltas į drėgną ir vėjuotą Longvudo dvarą (Longwood House), kurį akylai saugojo didelė britų garnizono įgula. Šioje izoliacijoje Napoleonas padiktavo savo atsiminimus, suformavusius jo istorinį palikimą.

💡 Įdomus faktas:

Kelionė laivu HMS „Northumberland“ iš Anglijos į Šv. Elenos salą truko lygiai dešimt savaičių. Britų vyriausybė griežtai uždraudė kreiptis į Napoleoną jo imperatoriškuoju titulu – saloje jis officially buvo vadinamas tik generolu Bonapartu.