Nakties dangus virš Europos sužimba nepažįstama, akinančia šviesa, priversdamas astronomus stvertis teleskopų. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose oficialiai užfiksuota „Keplerio supernova“ (SN 1604) – paskutinis žvaigždės sprogimas mūsų galaktikoje, kurį žmonės galėjo pamatyti be jokių optinių prietaisų.

Mokslinis sukrėtimas ir stebėjimai

1604 metų spalio 9 dieną pasirodžiusi supernova iš pradžių buvo palaikyta nauja planeta, tačiau garsus vokiečių astronomas Johannesas Kepleris ir kiti Europos mokslininkai atliko išsamius stebėjimus, įrodžiusius, kad šviesa sklinda iš tolimos žvaigždės mirties taško. Šis rekordiškai ryškus sprogimas danguje spindėjo net kelis mėnesius, kartais būdamas pastebimas netgi šviesiu paros metu.

Pasekmės astronomijos raidai

Šis kosminis įvykis sukrėtė tuometinį mokslo pasaulį, nes sugriovė tradicinę aristoteliškąją dogmą apie „nekintančią ir tobulą“ dangaus sferą. Keplerio ir jo amžininkų surinkti duomenys apie supernovą tapo kertiniu akmeniu šiuolaikinei astrofizikai ir padėjo pagrįstai suprasti visatos dinamiką.

💡 Įdomus faktas:

„Keplerio supernova“ buvo tokia galinga, kad jos paliktas plečiantis dujų debesis (liekana) iki šiol plečiasi kosminėje erdvėje, o astronomai jį sėkmingai stebi moderniais rentgeno ir infraraudonųjų spindulių teleskopais praėjus daugiau nei keturiems šimtmečiams.