XIX a. viduryje žinios tarp rytinės ir vakarinės Jungtinių Valstijų pakrančių keliavo lėtai: laiškus gabeno laivai, pašto karietos ir traukiniai, o kelionė galėjo trukti kelias savaites. 1861 m. spalio 24 d. pradėjo veikti pirmoji transkontinentinė telegrafo linija, leidusi elektriniais signalais perduoti pranešimus tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų regionų. Ši technologija pakeitė verslo, politikos ir žiniasklaidos darbo tempą.

Elektrinis ryšys įveikia žemyno atstumus

Telegrafo plėtra Jungtinėse Valstijose prasidėjo dar XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai Samuelis Morzė ištobulino praktinę elektrinio telegrafo sistemą. Tačiau ilgą laiką ryšio tinklai veikė tik atskiruose regionuose, o didžiuliai atstumai ir sudėtingos geografinės sąlygos trukdė juos sujungti.

Transkontinentinės linijos tiesimas tapo bendru kelių telegrafo bendrovių ir inžinierių projektu. Kabeliai ir laidai buvo tiesiami per lygumas, kalnus bei retai apgyvendintas teritorijas. Darbams reikėjo ne tik techninių žinių, bet ir didelių finansinių išteklių bei nuolatinės priežiūros.

Naujas informacijos perdavimo greitis

1861 m. spalio 24 d. linija buvo užbaigta sujungus rytinės ir vakarinės šalies dalies telegrafo tinklus. Pirmą kartą pranešimus tarp abiejų pakrančių buvo galima perduoti per kelias minutes, o ne laukti, kol žinią atgabens žmogus ar transporto priemonė.

Telegrafas ypač svarbus tapo prekybai, geležinkelių veiklai ir valstybės administravimui. Jis leido greičiau perduoti kainas, verslo nurodymus ir politines naujienas. Netrukus po linijos atidarymo senoji pašto karietų sistema, gabenusi laiškus tarp rytų ir vakarų, prarado dalį savo reikšmės.

💡 Įdomus faktas

Pirmoji transkontinentinė telegrafo linija buvo tokia svarbi, kad netrukus po jos atidarymo garsioji „Pony Express“ pašto sistema, garsėjusi greitu laiškų gabenimu raiteliais, nutraukė veiklą. Elektrinis ryšys tapo greitesne alternatyva net ir pačiai sparčiausiai to meto pašto tarnybai.