XIII a. Artimuosiuose Rytuose dėl įtakos varžėsi mongolų kariuomenė, musulmonų valstybės ir kryžininkų valdos. Šiame neramiame laikotarpyje iškilo mameliukai – profesionalūs kariai, iš pradžių įsigyti kaip vergai, bet vėliau tapę Egipto valdžios pagrindu. 1260 m. Bajbarsas tapo Egipto sultonu, pasinaudojęs pergale prieš mongolus ir politiniu konfliktu su savo pirmtaku. Jo valdymas sustiprino Egipto vaidmenį Artimųjų Rytų politikoje.

Pergalė, sustabdžiusi mongolų veržimąsi

1260 m. mongolai užėmė Damaską ir įsiveržė į Siriją, keldami grėsmę Egiptui. Sultonas Qutuzas sutelkė mameliukų kariuomenę ir rugsėjo 3 d. susikovė su mongolais prie Aino Džaluto, Palestinoje.

Egipto pajėgos pasiekė reikšmingą pergalę ir sustabdė mongolų veržimąsi į Egiptą. Mūšyje pasižymėjo ir Bajbarsas, vienas gabiausių mameliukų karvedžių. Pergalė sustiprino kariuomenės prestižą ir parodė, kad mongolų pajėgos nėra nenugalimos.

Nuo karvedžio iki sultono

Pergalė nesustabdė kovos dėl valdžios Egipte. Bajbarso ir Qutuzo santykiai pablogėjo, o 1260 m. spalio 24 d. Qutuzas buvo nužudytas. Netrukus Bajbarsas tapo sultonu ir pradėjo valdyti valstybę, kuriai teko vienu metu spręsti karinius, diplomatinius ir vidaus politikos uždavinius.

Bajbarsas stiprino kariuomenę, plėtojo įtvirtinimus ir tęsė kovas su mongolais bei kryžininkų valstybėmis. Jo valdymo laikotarpiu mameliukų sultonatas tapo viena svarbiausių regiono karinių jėgų, o Egiptas išsaugojo strateginę įtaką Artimuosiuose Rytuose.

💡 Įdomus faktas

Bajbarsas buvo kipčiakų kilmės ir jaunystėje pateko į vergiją. Tačiau dėl karinių gebėjimų jis pakilo mameliukų hierarchijoje ir tapo vienu įtakingiausių viduramžių musulmonų pasaulio valdovų.