XX a. aštuntajame dešimtmetyje Islandija jau garsėjo demokratinėmis institucijomis, tačiau moterų ir vyrų lygybė kasdieniame gyvenime dar nebuvo pasiekta. Moterys dažnai uždirbo mažiau, rečiau užimdavo vadovaujančias pareigas, o namų ruoša ir vaikų priežiūra daugiausia tekdavo joms. 1975 m. spalio 24 d. apie 90 procentų Islandijos moterų nedirbo įprastų darbų ir atsisakė atlikti kasdienes namų pareigas, siekdamos parodyti savo reikšmę visuomenei ir ekonomikai.

Viena diena, sustabdžiusi kasdienybę

Akciją organizavo moterų teisių aktyvistės ir įvairios organizacijos. Ji buvo vadinama „laisvadieniu“, nes toks pavadinimas padėjo sutelkti platesnę visuomenės paramą. Moterys išėjo iš darboviečių, nedalyvavo įprastuose darbo procesuose, o namuose atsisakė gaminti maistą, tvarkytis ir rūpintis vaikais taip, kaip buvo įpratusios.

Poveikis buvo juntamas visoje šalyje. Kai kurios įmonės ir įstaigos turėjo riboti veiklą, o tėvai į darbą atsivedė vaikus. Reikjavike tūkstančiai moterų susirinko į mitingą, kuriame kalbėjo apie atlyginimų skirtumus, darbo sąlygas ir visuomenės požiūrį į moterų darbą.

Ilgalaikė įtaka lygybės siekiui

Akcija nepašalino visų nelygybės problemų per vieną dieną, tačiau pakeitė viešąją diskusiją. Ji parodė, kad šalies ekonomika ir kasdienis gyvenimas labai priklauso nuo moterų darbo – tiek apmokamo, tiek atliekamo namuose.

Po metų Islandija priėmė Lyčių lygybės įstatymą, o vėlesniais dešimtmečiais šalis tapo viena iš dažniausiai minimų valstybių kalbant apie moterų politinį dalyvavimą ir lygių galimybių politiką.

💡 Įdomus faktas

Dalis vyrų tą dieną vaikus į darbą atsivedė kartu su savimi, todėl Islandijoje spalio 24-oji kartais juokais vadinama „ilgos dienos tėčiams“ diena. Šis epizodas tapo simboliu, parodžiusiu, kiek kasdienė šeimos rutina priklausė nuo moterų nematomo darbo.