Pasaulio humanitarinės pagalbos, dvasinės istorijos ir filantropijos metraščiuose įrašyta viena kilniausių dienų. Vatikanui ir Kalkutos vyskupijai oficialiai patvirtinus, sesuo Motina Teresė įkūrė Meilės misionierių kongregaciją (Missionaries of Charity), kurios pagrindiniu tikslu tapo nesavanaudiška pagalba skurdžiausiems, benamiams, ligoniams ir mirštantiems visuomenės pakraščio žmonėms.

Naujo dvasinio judėjimo pradžia

1950 metų spalio 7 dieną gavusi oficialų popiežiaus Pijaus XII leidimą, Motina Teresė galutinai įteisino savo veiklą, kurią ji Kalkutos lūšnynuose pradėjo keleriais metais anksčiau, palikusi Loreto seserų vienuolyną. Kongregacija iš pradžių buvo nedidelė religinė bendruomenė, tačiau jos narių skaičius ir mastas sparčiai augo. Seserys privalėjo laikytis tradicinių neturto, skaistybės ir klusnumo įžadų, o prie jų buvo pridėtas ketvirtasis – visiškas ir nuoširdus tarnavimas neturtingiausiems iš neturtėlių, neturintiems jokių kitų vilčių ar globos.

Pasaulinis pripažinimas ir palikimas

Bėgant dešimtmečiams, Meilės misionieriai išaugo į pasaulinio masto organizaciją, turinčią šimtus skyrių ir prieglaudų visame pasaulyje. Ši veikla uždirbo Motinai Teresei pasaulinę šlovę ir prestižines humanitarines premijas, įskaitant Nobelio taikos premiją, o jos vardas tapo universaliu besąlygiškos užuojautos bei pagalbos simboliu.

💡 Įdomus faktas:

Pradėdama savo veiklą Kalkutoje, Motina Teresė neturėjo beveik jokių finansinių išteklių ar valstybės paramos – ji pradėjo mokyti lūšnynų vaikus rašyti tiesiog ant žemės palmių lazdelėmis, o pirmąsias lėšas vaistams ir maistui rinko pati vaikščiodama per miesto gatves ir elgetaudama.