Kosminės lenktynės dvidešimtojo amžiaus septintajame dešimtmetyje paskatino stulbinančią tarpplanetinių tyrimų pažangą, sudariusią sąlygas gauti pirmuosius tiesioginius duomenis iš kitų Saulės sistemos kūnų atmosferos. Po sėkmingo nusileidimo aparato atsiskyrimo spalio 19 dieną automatiniam zondui „Venera-4“ užbaigus duomenų perdavimą, mokslininkai Maskvoje gavo pirmąją išsamią fizinių sąlygų analizę iš Veneros atmosferos hido.

Eksperimento eiga ir tiesioginiai matavimai

Aparatas, paleistas tų pačių metų birželio mėnesį, pasiekė Venerą ir įskriejo į jos tankią atmosferą, parašiutu leisdamasis žemyn. Nors dėl ekstremalaus slėgio ir temperatūros nusileidimo modulis buvo sutraiškytas dar nepasiekęs planetos paviršiaus, jo jutikliai spėjo perduoti esminius duomenis per 93 minutes trukusį leidimąsi. Zondo prietaisai užfiksavo, kad planetos atmosferą sudaro beveik vien anglies dioksidas (apie 95 %), o vandens garų kiekis yra minimalus, taip sugriaudami iki tol keltas hipotezes apie galimus vandenynus ar gyvybingas sąlygas Veneroje.

Reikšmė kosmonautikai ir planetologijai

„Venera-4“ misija tapo svarbiu etapu tarpplanetinės aviacijos bei kosminių aparatų inžinerijos istorijoje. Tiesioginiai cheminės sudėties, slėgio ir temperatūros matavimai leido tiksliai suprasti reiškinį, vėliau pavadintą nekontroliuojamu šiltnamio efektu, ir padėjo pagrindus tolesnėms kosminėms misijoms, kurios buvo projektuojamos atsižvelgiant į itin atšiaurias kaimyninės planetos sąlygas.

💡 Įdomus faktas:

Inžinieriai, kurdami „Venera-4“ nusileidimo aparatą, tikėjosi, kad jis gali nutūpti į skystą vandenyną, todėl įrangos korpuse įdėjo specialų cukraus pagrindu pagamintą spynos mechanizmą. Vandenyje ištirpęs cukrus turėjo atpalaiduoti avarinį radijo švyturį, kad šis plūduriuotų paviršiuje ir siųstų signalus.