Šią dieną Antrojo pasaulinio karo eigoje įvyko geopolitinis lūžis – per radiją buvo oficialiai paskelbta apie slapta pasirašytą besąlygišką Italijos kapituliaciją Sąjungininkų pajėgoms. Šis žingsnis iš esmės pakeitė karinę situaciją Europoje, sugriovė Ašies blokuotės vienybę ir pavertė Italijos teritoriją nuožmaus karo lauku tarp besitraukiančių vokiečių ir įsiveržiančių vakarų sąjungininkų.

Slaptos derybos ir generolo balsas

Po Benito Mussolini režimo žlugimo ir fašistinės vyriausybės nuvertimo tų pačių metų liepą, naujoji Italijos valdžia, vadovaujama maršalo Pietro Badoglio, slapta pradėjo derybas su sąjungininkais. Rugsėjo 3 dieną Siciliyje pasirašytas dokumentas iš pradžių buvo laikomas paslaptyje, tačiau rugsėjo 8-ąją Sąjungininkų pajėgų vadas generolas Dwight D. Eisenhower per radiją vaizdingai nutraukė tylą ir viešai paskelbė žinią.

Šis pranešimas užklupo Italijos karines pajėgas visiškai nepasiruošusias. Valstybės vadovybė ir karalius Victor Emmanuel III fstai pabėgo iš Romos į pietus, nepalikę jokių aiškių įsakymų kariuomenei, todėl šimtai tūkstančių italų kareivių liko be vadovybės ir buvo lengvas grobis Vokietijos armijai, kuri akimirksniu nuginklavo buvusius sąjungininkus.

Naujas frontas pietuose

Italijos pasitraukimas iš karinių veiksmų Ašies pusėje atvėrė vadinamuosius „minkštuosius Europos vartus“ sąjungininkų desantui, tačiau vokiečiai operatyviai užėmė didžiąją šalies dalį, įkūrė marionetinę respubliką šiaurėje ir įsitvirtino stipriuose gynybiniuose linijų įtvirtinimuose, sukurdami ilgus mėnesius trukusias kruvinas kautynes.

Įdomus faktas: Kai generolas Dwight D. Eisenhower per radiją paskelbė apie Italijos kapituliaciją, Italijos lyderis Pietro Badoglio buvo priverstas patvirtinti šią žinią savo kalboje per nacionalinį radiją. Tačiau ši situacija sukėlė visišką chaosą: kareiviai fronte nesuprato, ar jie dar turi kariauti su sąjungininkais, ar jau gintis nuo vakar dieną buvusių sąjungėjų vokiečių, o pats Badoglio su karališkojo dvoras nariais slapta nusigavo į Peskaraną ir išplaukė britų korvete į saugų Brindizio uostą, palikę sostinę ir šalį be jokios valdžios vokiečių okupacijos akivaizdoje.