Šią dieną Antrojo pasaulinio karo eigoje prasidėjo viena tragiškiausių ir ilgiausių civilinių kančių istorijoje – vokiečių kariuomenė visiškai apsupo ir atkirto antrąjį pagal dydį Sovietų Sąjungos miestą Leningradą (dabar Sankt Peterburgą). Ši brutalioji blokada truko beveik 900 dienų ir tapo masinių nekaltų žmonių žūčių, bado bei nepakeliamų kančių simboliu.

Plieninis gniaužtas ir strateginis kirtis

Vokietijos armijų grupė „Šiaurė“, verždamasi į šalies gilumą, iš pietų ir vakarų sujungė jėgas su Suomijos pajėgomis šiaurėje, visiškai uždarydama Leningrado apsupties žiedą. Hitlerio planas buvo paprastas ir negailestingas – nesiekiant šturmuoti milžiniško miesto, nusiaubti jį artilerijos ugnimi, aviacijos antskrydžiais ir marinuoti badu, kol jis tiesiog išnyks nuo žemės paviršiaus.

Pirmosiomis blokados savaitėmis miestas neteko didžiosios dalies maisto atsargų, kai vokiečių aviacija sunaikino pagrindinius Badajevo sandėlius. Prasidėjęs ledinis ruduo ir žiema atsinešė nežmonišką šaltį, kuro trūkumą ir badą, privertusį žmones griebtis desperatiškų išgyvenimo būdų.

Gyvybės kelias per ledą

Vieninteliu išsigelbėjimo siūlu tapo vadinamasis „Gyvybės kelias“ (Doroga žizni) – per užšalusį Ladogos ežerą nutiestas maršrutas, kuriuo pavykdavo įvežti šiek tiek maisto ir evakuoti dalį nusilpusių gyventojų, nors šis kelias nuolat būdavo apšaudomas priešo lėktuvų.

Įdomus faktas: Bado lygis Leningrade buvo toks baisus, kad žiemos metu racionas sumažėjo iki kritinės ribos – darbininkams teko tik po 250 gramų duonos per dieną, o tarnautojams, vaikams ir išlaikytiniams vos po 125 gramus. Šią duoną sudarė tik dešimtadalis ruginių miltų, o visa kita buvo celiuliozė, medžio drožlės, medvilnės pyragas ir kitokios nevalgomos priemaišos, tačiau net ir šio skanėsto gabalėlis tapdavo vienintele viltimi išgyventi.