XIX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Graikijos nepriklausomybės karas peraugo į tiesioginį didžiųjų Europos valstybių įsikišimą, iš esmės pakeitusį jūrų karo istoriją ir Osmanų imperijos įtaką Viduržemio jūros regione. Navarino įlankoje spalio 20 dieną jungtinis Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos imperijos laivynas visiškai sutriuškino sultono Mahmudo II (Mahmud II) ir Egipto valdytojo Muhammado Ali (Muhammad Ali) jungtinę jūreivystės armadą.

Strateginė intervencija ir taktinė eiga

Siekdamas nutraukti smurtą prieš graikų gyventojus bei užtikrinti laivybos saugumą, jungtinėms sąjungininkų pajėgoms vadovavęs britų viceadmirolas Edwardas Codringtonas (Edward Codrington) įvedė 27 linijinių laivų bei frigatų eskadrą tiesiai į Navarino įlanką, kurioje buvo išsidėstęs daugiau nei 80 Osmanų bei Egipto laivų kontingentas. Nors sąjungininkai siekė pademonstruoti jėgą be tiesioginio apšaudymo, atsitiktinis susišaudymas peraugo į įnirtingą kelių valandų kovą iš arti. Dėl pranašesnės sąjungininkų ugnies galios ir artilerijos tikslumo beveik visas Osmanų laivynas buvo sunaikintas arba padegtas pačių įgulų.

Geopolitinės pasekmės ir istorinis posūkis

Navarino mūšis įėjo į karo istoriją kaip paskutinis didelis jūrų mūšis, kuriame rungėsi tik mediniai buriniai laivai. Šis triuškinamas pralaimėjimas palaužė Osmanų imperijos karinę jėgą jūroje, privertė sultoną išvesti kariuomenę iš Peloponeso ir atvėrė kelią tarptautiniam Graikijos Karalystės nepriklausomybės pripažinimui po kelerių metų.

💡 Įdomus faktas:

Nepaisant triuškinamos pergalės, viceadmirolas E. Codringtonas po grįžimo į Londoną (London) sulaukė griežtos Didžiosios Britanijos vyriausybės kritikos, kadangi britų politikai baiminosi pernelyg didelio Osmanų imperijos susilpninimo ir Rusijos įtakos sustiprėjimo Rytų Viduržemio jūros regione.