Anglijos karališkojoje, politinėje ir viduramžių istorijoje įvyko radikalus valdžios pasikeitimas. Po to, kad nuskriaustas ir į šalies sostą sugrįžęs Henrikas Bolingbrokas privertė nepopuliarų karalių Ričardą II atsisakyti sosto, Anglijos parlamentas ir visuomenė oficialiai paskelbė jį naujuoju monarchu Henriku IV, taip padedant pradžią galingai Lankasterių dinastijai.

Valdžios perėmimas ir Plantagenetų eros pabaiga

1399 metų rugsėjo 30 dieną Vestminsterio abatijoje ir parlamente įvykęs valdžios perdavimas užbaigė beveik du su puse šimtmečio trukusį Plantagenetų dinastijos pagrindinės šakos valdymą. Henrikas IV pasinaudojo visuotiniu nepasitenkinimu Ričardo II autoritariniu valdymu, grįžo iš tremties, sutelkė palaikymą ir be didelio kraujo praliejimo perėmė karūną. Nors šis žingsnis išsprendė trumpalaikę politinę krizę, jis sėjo nesutarimų sėklas, kurios vėliau peraugo į ilgus dešimtmečius trukusius pilietinius karus dėl valdžios, žinomus kaip Rožių karai.

Naujos politinės eros pradžia

Henrikas IV tapo pirmuoju karaliumi Anglijos istorijoje, kuris tiesiogiai rėmėsi parlamento galia ir teisine sistema, siekdamas legitimizuoti savo ne itin tiesioginį teisumą į sosto paveldėjimą.

💡 Įdomus faktas:

Šis valdžios pasikeitimas įkvėpė William Shakespeare parašyti istorinę dramą „Henrikas IV“, kurioje vaizduojami sudėtingi monarcho santykiai su maištaujančiu sūnumi bei to meto Anglijos vidaus intrigos.