Artimuosiuose Rytuose prasidėjo viena dramatiškiausių ir lemiamų viduramžių karinių akcijų – galingos sultono Saladino pajėgos priartėjo prie šventojo Jeruzalės miesto ir pradėjo jo apsiaustį. Šis žingsnis tapo kulminacine kryžybių karų faze, iš esmės sukrėtusia visą krikščioniškąjį pasaulį.

Lemtingas posūkis po Hiatino mūšio

1187 metų rugsėjo 20 dieną Saladino armija visiškai apsupo šventąjį miestą, vos kelis mėnesius po to, kai kryžininkų pajėgos patyrė triuškinamą pralaimėjimą garsiajame Hiatino mūšyje. Miesto gynėjai, vadovaujami nedidelio riterių būrio ir vietinių valdovų, suprato esantys praktiškai be pagalbos iš išorės. Nors Jeruzalės gyventojų skaičius buvo išaugęs dėl karo pabėgėlių, karinių resursų ir patyrusių karių trūkumą apgultieji jautė itin aštriai.

Mūšis dėl tikėjimo ir istorinė pabaiga

Saladino armija sistemingai pradėjo pulti miesto sienas, naudodama pirotechnikos įrenginius bei apgulties bokštus. Šis konfliktas įėjo į istoriją ne tik dėl nuožmių kovų, bet ir dėl vėlesnių Saladino derybų bei sprendimo išsaugoti civilių gyvybes, kas netgi viduramžių riterių kultūroje buvo sutikta su didžiule pagarba. Apsiausties pabaiga lėmė beveik šimtmetį trukusio krikščionių valdymo Jeruzalėje pabaigą ir sugrąžino miestą į musulmonų rankas.

💡 Įdomus faktas:

Pasakojama, kad apsiausties pradžioje Jeruzalėje buvo likę vos keliolika aktyviai kovoti galinčių riterių, todėl miesto gynybos organizatorius Balianas Ibelinietis įšventino beveik visus mieste buvusius pilnamečius kilmingus jaunuolius ir miestelėnus į riterius, kad tik sustiprintų psichologinį gynėjų atsparumą prieš galingą Saladino armiją.